Prie Kazlų Rūdos geležinkelio stoties keliautojus pasitinka daugiau kaip 100 metų skaičiuojantis galiūnas. Istorikai pasakoja, jog šis medis turėjo „antrą pusę“ – liepą. Istorikas prof. dr. Juozas Banionis pasakoja, jog apie 1890 metus vienas pirmųjų Kazlų Rūdos geležinkelio stoties viršininkų buvo nemenkas gamtos mylėtojas. Kartu su savo žmona, kuri stotyje dirbo telegrafiste, jie greta stoties buvo pasodinę ąžuoliuką ir liepaitę. Praūžus karams ir atėjus sovietmečiui, to meto amžininkų liudijimu, į paaugusią liepą trenkė perkūnas, dėl to medis žuvo. Todėl šiandien šalia senosios geležinkelio stoties išlikęs vienas plačiašakis ąžuolas, menantis ne tik Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą 1918 metais, bet ir XIX a. pabaigos Kazlų Rūdą.
